- appeasement
- politinis nuolaidžiavimas statusas T sritis Politika apibrėžtis Valstybės užsienio ir saugumo politikos principas, numatantis, kad galimą agresorių pavyks nuraminti padarius jam kokių nors politinių (dažniausiai teritorinių) nuolaidų. Nuolaidžiavimo politika paprastai grindžiama tuo, kad priešintis agresoriaus reikalavimams netikslinga, nes dėl to bus pažeista svarbesnė vertybė – taika. Istorinė patirtis rodo, kad tokios taktikos besilaikančios valstybės vis tiek tapdavo agresijos aukomis. Garsiausias gėdingo neutraliteto atvejis – vadinamasis 1938 Miuncheno sąmokslas, kai D. Britanija ir Prancūzija pasirašė sutartį su Vokietija ir Italija, kad pirmosios neprieštaraus jų sąjungininkės Čekoslovakijos teritorijos dalies aneksijai. D. Britanija ir Prancūzija tikėjosi, kad Vokietija „nusiramins“ ir didelio karo bus išvengta. Kokia pražūtinga gali būti neutraliteto politika, rodo ir Baltijos valstybių aneksija 1940, kai jos nesiryžo priešintis Sovietų Sąjungos spaudimui. Ši politika turi prastą reputaciją, laikoma iš esmės kenksminga, ją patariama taikyti trumpai, taktiniais tikslais, pvz., norint laimėti laiko. atitikmenys: angl. appeasement
Politikos mokslų enciklopedinis žodynas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Algimantas Jankauskas . 2007.